Tradicinė vasaros kultūros stovykla

Į dangų paleistas žvilgsnis

paskum paskutinį traukinį

kuriuo išvažiavai tyliai

nieko niekam nesakęs

atminty liko

 

prisimenu

dugnan krito šviesos

aukuro dukros,

o mes tylą

sunkiai, taip sunkiai,

akmuo po akmens

pasiryžę buvom statyti

 

iškilo ir

atminty liko 

supinto vainiko

pelenuose.

 

Adomas Vasiliauskas IV kl.

 

           Birželio 17 d. išvykome į tradicinę vasaros kultūros stovyklą Paežerių kaime. Ten išgyvenome iki birželio 27 d. Oras pasitaikė puikus. Džiaugiuosi, kad patyrėme pakylėtą bendrystės jausmą. Visi turėjo galimybę nevaržomi būti savimi, išsisakyti tiek intymiai tarpusavy, tiek draugų ratelyje ar prie laužo, pabūti su savimi tylos dieną ir t.t. Dar kartą pajutau, kaip svarbu šiuolaikiniam jaunam žmogui būti išgirstam…

                                            Vadovė J.Matekonytė-Antanėlienė

           Mintys apie stovyklą? Iš tiesų, net nežinau, kaip viską sutalpinti į žodžius. Visų pirma, labai ačiū už galimybę atvažiuoti į gamtą ir praleisti 10 nuostabiausių dienų gyvenime su pačiais mylimiausiais žmonėmis. Ačiū už galimybę skleistis, pažinti. Ačiū už galimybę mylėti. Ačiū už begalinį rūpestį ir bekraštę Jūsų meilę.Nuo pat pirmos dienos atsiribojau nuo socialinių tinklų, nuo viso pasaulio ir buvau tik ten ir tik su tais žmonėmis. Esu labai laiminga, kad daugelį žmonių pamačiau iš visai kitos pusės, kad žmonės čia labai atsiskleidė, atsipalaidavo. Tarsi visai kiti. Be galo daug naujų dalykų atradau savy, sakyčiau, kad išdrąsėjau, lengviau kažką pasakyti atvirai, nemažai laiko skyriau ir sau, prirašiau laiškų draugams. Aš labai pailsėjau, kažkiek daugiau atsiskleidžiau, dar labiau susibendravau ir „žiaaauriai“ įsimylėjau visus. Jau gyvenu laukime iki kitos stovyklos. Gyvenu prisiminimais. Gyvenu meile. Gyvenu su paukščių čiulbesiais, miškų ošimu ir ežero ramybe. Ačiū. Laukiu nesulaukiu kitų metų!

                                                   Su meile, Rugilė Čepulytė I a kl.

           Stovykla tapo dar viena vieta, kurioje gera būti, mokytis, ilsėtis, bendrauti ir kurti. Kiekviena diena buvo nenuspėjama, jautėmės laisvi, nevaržomi rutinų. Stovykloje išmokome dalykų, kurių ankščiau nevertinom, atradom kažko naujo savyje ir kituose, dar labiau susibendravome tarpusavyje ir tapome didelė šeima. Veikla stovykloje skatino savarankiškumą, atsakingumą, pasitikėjimą savimi ir kitais, bendradarbiavimą. Ši stovykla tapo ramumos ir bendrumo centru. Stovykla taip patiko visiems, kad net dabar namuose jau pradėjome skaičiuoti dienas iki kitos stovyklos.

Deimantė Grincevičiūtė I c kl.

           Labai daug galėčiau pasakyti apie šią stovyklą. Pradėti galėčiau nuo to, jog dauguma ketvirtokų sakė, jog pirmas kartas šioje stovykloje paliks didžiausią įspūdį, ir tai tikrai buvo tiesa. Man ši stovykla paliko tikrai neįtikėtinai didelį įspūdį. Atrodo, neseniai prasidėjo, taip pat greitai  prabėgo, o tu jau skaičiuoji dienas iki kitos stovyklos, jau lauki kai atsikėlusi pamatysi visus savo draugų rytinius veidus, išgirsi paukščius pro langą čiulbant, išgirsi suskambant pusryčių varpelį, ir kelsies iš lovos, nors ir nesinori, nes juk nuėjai miegoti tik paryčiais. O tada gi prasidės pati nuostabiausia diena, kuri nei trupučio nesuplanuota ir net nežinai kokie nuotykiai tavęs laukia. Štai taip man praeidavo kiekviena ta diena stovykloje, kuri paliko krūvas šilčiausių prisiminimų. Dar dabar gyvenu su ta stovyklos nuotaika, kuri pamažu nyksta, nes supranti, kad dabar beliko laukti kol vėl viskas prasidės, tik šį kartą ta vieta bus artimesnė, jau bus galima vadinti namais, nes atvykus pirmą kartą sugebėjom ją prisijaukinti.  Stipriai pamilau ten esančius žmones, jie tapo kaip šeima, tokių žmonių niekada nenorėčiau pakeisti. Jie pripildė mane savo mintimis, šiluma, pokalbiais, akimirkomis kurias patyrėm kartu. Atradau naujų draugų, o kitus pažinau labiau. Taip pat mane sužavėjo gamta, kuri ten buvo, taip pat ir tvyranti ramybė. Tas visiškas aplinkos, žmonių, darbo paprastumas, mane žavėjo. Vakarai prie laužo, nepaprastai ilgai ar trumpai trunkantys pasivaikščiojimai, gilūs pokalbiai arba visiški plepalai apie nieką, nors net ir jie turi reikšmę, vandens linksmybės, neatsibostanti „mafija“ kiekvieną mielą dieną, nesibaigiančios dainos, ypač J. Šeduikytės „Nebijok“, gėlių puokštės, uogos stiklainiuose, begalė neplautų indų, kuriuos vis patingėdavom plauti, saulė, lietus, nesibaigiančios maisto atsargos,…visko tiek daug ir visko aš nepamiršiu. Labai visiems ačiū, kad šitiek visi patyrėm, pamatėm, pajautėm.

Kornelija Tananaitė I a kl.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *