Biochemijos profilio mokiniai apsilankė centriniame archyve

     Kovo 15 dieną  biochemijos profilio mokiniai vyko į ekskursiją Lietuvos centriniame valstybės archyve. Ten išklausėmė ir sužinojome naujų dalykų apie dokumentų ir filmų atkūrimą.

   Visų pirma aplankėme laboratoriją. Laboratorija – dokumentų restauravimo archyvas. Joje matėme: traukos spintą, cheminius reagentus, vonelę, kur plaunamas popierius, metalinius tinklelius ir džiovyklę. Dokumentų buvo įvairių, kai kurie iš 1941-ųjų metų. Popieriai ir kiti dokumentai rasti po žemėmis ir kitose neįprastose vietose, rasti buvo suvynioti ir įdėti į specialų šaldytuvą, galima sakyti – užkonservuoti. Norint dirbti su rastais dokumentais, reikia specialisto. Specialistas atsluoksniuoja popieriaus lapus, o svarbiausias dalykas – dirbti kruopščiai ir neskubant. Rastus dokumentus labai lengva sunaikinti, dėl to jiems reikia specialių saugojimo sąlygų.

   Vėliau ėjome į vieną iš darbo kabinetų ir išgirdome nuoseklų dokumentų atkūrimo planą: „gauname dokumentą iš įvairių archyvų, ištiriame, nustatome jo būklę, vėliau seka rašalo tyrimas, visą tai lemia tolimesnį dokumento atkūrimą. Po tyrimų, popierius nuplaunamas ir vyksta trūkstamų vietų atkūrimas. Tam naudojame specialų popierių, užsakytą iš Japonijos. Dažniausiai įvairių atspalvių, dydžių, jis reikalingas sutvirtinti. Uždėjus ant teksto ir užklijavus – popieriaus beveik nesimato. Su skalpeliu atskutame siūles ten, kur trūkstamos vietos, jeigu paliktume – popierius „atvėptų“. Likus neaiškioms vietoms, dokumentas suklijuojamas klijais, ir laukiama kol pridžius. Kai dokumentai atkuriami – grąžiname į saugomų dokumentų archyvą“.

Antroji ekskursijos dalis – apie vaizdinius dokumentus. Matėme daug kino, garso, foto, video dokumentų. Vedėja pasakojo, kad senovinės kino juostos saugomos dėželėse ant patikrinimo stalų, kur tikrina ilgį, metražą, susitraukimą. Taip pat minėjo, kad kinas atsirado maždaug 1895m. Prancūzijoje. Nuo tada susiformavo –  kinas turi vaizduoti gamtą arba judančią kasdienybę. Pirmoji sukurta juosta buvo vadinama nitrojuosta, celiulioidinė. Ji pakeitė visą suvokimą, atsirado kino pramonė ir suklestėjo technika. Iš pradžių piešė ant popieriaus ir suko, tačiau popierius plyšdavo. Lietuvoje po poros metų, Vilniuje, Botanikos sode, 1987m. pasirodė pirmasis sensas. 1905m. – pirmasis kino teatras. Kas įdomu, kad dėželė su 300m juosta sukasi apie 10 minučių.

Vėliau išgirdome kaip paruošiamos juostos žiūrėjimui: „Iš pradžių jos nuvalomos (100% medvilnės skudurėliu) ir nustatoma jų rūšis: nitrojuosta – ji buvo sprogi, neseniai sudegė Gruzijoje kino teatras. Kita juosta – trecitatinė, ji nebuvo saugi, nes skleidė actą ir gadino save ir kitas juostas. Paskutinė atrasta juosta, kuri ir dabar yra naudojama – polestero juosta. Chloroformo preparato pagalba galima išsiaiškinti, kokios rūšies yra juosta. Užlašinus chloroformo lašelio ant juostos, nuvalius, jeigu nieko nelieka – nitrojuosta. Jeigu juosta trecitatinė – išgraužia baltą skylutę. Ir Polestero juosta duoda vaivorykštinį spektrą. Nepavykus nuvalyti,  juosta yra balinama specialiu tirpalu. Taip pat tikrinamas juostos susitraukimas tarp kraštų. Jeigu juosta buvo nesudrėkinta, kinui sukantis ji plyšdavo. Sudrėkusi juosta tinka kopijavimui. Taip pat juosta gali pelyti, norint sustabdyti naudoti reikia bifinilą, į dėžutę įdėti 1g bifinilo ir kvapo nebelieka.

Paskutininė ekskursijos dalis buvo viena įdomiausių – filmo žiūrėjimas. Filmą galima rasti jų svetainėje. Filmukas buvo linksmas, įdomus, truko iki 5 minučių. Vis dėlto filmukas visai kitoks nei matome mūsų moderniuose kino teatruose.

  Netradicinė pamoka mums patiko.

 

Skaistė Tubutytė 1c

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *